Tradicijos

Mes turime bent 10 nacionalinių švenčių, kurių metu ištuštėja beveik visi šalies biurai ir kontoros – mums patinka švęsti. Kai kurias iš šių švenčių švenčiame kartu su visu pasauliu: kartu pasitinkame Naujuosius metus, kartu sėdame prie Velykų stalo, visi kartu neiname į darbą minėdami Tarptautinę darbo dieną, o per Kalėdas visi kartu smagiai keičiamės dovanomis.

Tačiau dalį Lietuvoje švenčiamų švenčių pasaulį kviečiame paminėti su mumis. Tai mūsų Valstybės atkūrimo diena (vasario 16-ąją) ir Nepriklausomybės atkūrimo diena (kovo 11-ąją), Joninės, kitaip dar vadinamos Rasomis (birželio 24-ąją), mūsų vienintelio karaliaus Mindaugo karūnavimo diena (liepos 6-ąją), Žolinė (rugpjūčio 15-ąją) ir Visų šventųjų diena (lapkričio 1-ąją). Dar yra Užgavėnės – šventė, kuria kviečiame pavasarį, ir tykios, ramios, taurios Kūčios – apeigų ir burtų lydima šeimos ir artimiausių draugų vakarienė Kalėdų išvakarėse.

Mes, baltai, kaip ir daugelis kitų senųjų kultūrų, savo kalendorinę sistemą sukūrėme remdamiesi žmogui išgyventi būtinų gamtos reiškinių ir dangaus šviesulių judėjimo pažinimu, senųjų mitų ir dieviškosios šventenybės įprasminimu. Krikščionybė, bažnytinės dogmos, liturgija nesunaikino tų senosios pasaulėjautos nulemtų apeigų, papročių ir tikėjimų – jie gyvi iki šiol. Štai kodėl tebetikime apsauginėmis augalų galiomis ir šloviname juos minėdami Verbų sekmadienį, Sekmines ir Žolinę, o per Vėlines lankome mirusiųjų kapus, taip jiems parodydami išskirtinę pagarbą.

 

JONINĖS

Joninės (birželio 24-oji) atėjusios iš tolimųjų pagonybės amžių ir dar vadinamos Rasų, Kupolių vardu. Tikima, kad trumpiausią metų naktį rasa įgyja stebuklingų savybių, todėl merginos ja prausia veidą – kad būtų skaistus. Svarbi Joninių apeigų dalis – ugnis, laužo kūrenimas – tai pagarba saulei. Ypatinga pagarba rodoma ir vandeniui: šią naktį maudosi laumės, todėl ežerų, upių vanduo būna ypatingas – jaunina veidą, padeda greičiau ištekėti, atsikratyti įsisenėjusių ligų. Magiškų galių turi ir Joninių naktį surinkta puokštė. Žolynai naudoti vainikėliams pinti, burti. Dar vienas svarbus akcentas, susijęs su trumpiausia metų naktimi, – paparčio žiedo ieškojimas, nors šis augalas... nežydi. Tikėta, kad paparčio žiedą – didžiausios laimės simbolį – gali rasti tik labai stiprios valios, ryžtingas, pasiekęs fizinę brandą, nesavanaudis žmogus.
 


VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA IR VĖLINĖS

Visų šventųjų dieną ir per Vėlines (lapkričio 1–2 d.) Lietuvoje lankomi mirusiųjų kapai, ant jų, taip pat ir ant apleistų uždegamos žvakutės, sukalbama malda. Tikima, kad taip palaikomas ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų, o Vėlinės yra ypatingas laikas, kai mirusiųjų vėlės sugrįžta į namus, vietas, kuriose gyveno. Tai gražios, tylios, ramios dienos, neturinčios nieko bendra su kitose pasaulio šalyse švenčiamu Helovinu – Vaiduoklių švente.


 
KŪČIOS

Kūčios (gruodžio 24 d.) yra Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė, į kurią susirenka šeimos nariai, artimiausi giminaičiai. Vienas svarbiausių šios vakarienės patiekalų – mažytės miltinės tešlos bandelės – kūčiukai, kitas būtinas patiekalas – avižinis kisielius, taip pat aguonų pienas. Sakoma, kad per Kūčių vakarienę būtina paragauti visų dvylikos patiekalų – kiekvienam metų mėnesiui po vieną, tik tada ateinantys metai bus sotūs. Kūčių stalas po vakarienės nenurenkamas, vaišės paliekamos vėlėms – jos pasirodo naktį. Po vakarienės buriama: iš po staltiesės traukiamas šienas ir pagal ištraukto augalo ilgį sprendžiama, ar ilgai lemta gyventi; jaunuoliai dažniausiai bando nuspėti savo vedybinę sėkmę.
 

 
UŽGAVĖNĖS

Užgavėnės (švenčiamos likus 46 dienoms iki Velykų) yra žiemos šventė, kuria siekiama išvyti žiemą ir prisišaukti pavasarį. Šios šventės metu itin sočiai ir riebiai valgoma: dažniausias patiekalas – riebūs blynai, mielinės spurgos. Po namus vaikšto persirengėliai – gyvūnai (meškos, gervės, ožiai), „žydai“, „ubagai“, „čigonai“, „vengrai“. Baigiantis šventei sudeginama, paskandinama arba nuo kalno rogutėmis nustumiama žiemos dvasia – Morė. Po Užgavėnių pavasaris jau visai čia pat.

 

KAZIUKO MUGĖ

Tai kasmetinė Lietuvos folkloro mugė, paprastai rengiama artimiausią sekmadienį iki Šv. Kazimiero dienos, kovo 4 d. Tai džiaugsminga Lietuvos liaudies meno ir rankdarbių šventė, kurios metu Vilniaus ir Kauno centrinėse gatvėse galima įsigyti unikalių rankų darbo gardėsių ir suvenyrų. Svarbiausias mugės atributas – verba, gaminama iš išdžiovintų margų gėlių ir žolių. Kaziuko mugė – tai senovės Lietuvos etnografinės tradicijos aidas. Pasak istorinių šaltinių, Kaziuko mugės ištakos siekia XVII a. pradžią.