Oficialūs Lietuvos interneto vartai

„Nuo XIII amžiaus iki XVIII amžiaus būdamas politiniu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės centru Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nepaisant užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, Renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką“, – toks buvo nurodytas pagrindinis motyvas Vilniaus istorinį centrą 1994-aisiais įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, vardas pirmą sykį paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 metų laiške. Jame kunigaikštis kviečia į Vilnių atvykti ir kurtis Europos pirklius bei amatininkus ir žada jiems visokeriopą pagalbą. Nuo to laiko Vilnius žinomas kaip skirtingų tautų ir religijų žmonėms atviras miestas. Apie miesto gyventojų sudėtį byloja ir senamiesčio gatvelių vardai – Vokiečių, Žydų, Totorių, Rusų, taip pat devynių religijų šventovės.

 ^{Vėlyvosios gotikos pavyzdys šv. Onos bažnyčia išsiskiria barokiniame Vilniuje.}

_{^{Nuotrauka: Andrius Ufartas, BFL}}

Pirmoji Lietuvos sostinė išskirtinė, nes iki šių dienų liudija unikalią išnykusią kultūrinę tradiciją ir civilizaciją, svarbius žmonijos istorijos etapus. Būtent todėl 2004 metais šis penkių gynybai naudotų piliakalnių kompleksas įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo šedevrų sąrašą.

Tik lankydamiesi Kernavėje taip stipriai pajusite baltų priešistorę ir Lietuvos valstybės ištakas – pirmojoje Lietuvos sostinėje randami unikalūs kultūrų pėdsakai nuo X tūkstantmečio prieš mūsų erą iki ankstyvųjų viduramžių.

Lietuvos sostine Kernavė buvo XIII amžiuje – tai jos klestėjimo amžius. 1390-aisiais, kryžiuočių antpuolio metu, lietuviškoji Troja buvo visiškai sudeginta. Nuostabu tai, kad Kernavėje nuo XIV amžiaus pabaigos išliko visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai. Jie iki šių dienų išsaugojo neįkainojamą informaciją – pirmosios Lietuvos sostinės teritorijoje nuolat vyksta sistemingi archeologiniai tyrinėjimai, o Kernavės archeologijos ir istorijos muziejuje sukaupta daug unikalių radinių.

 ^{Kernavėje kasmet vyksta "Gyvosios archeologijos dienos"}

^{_{Nuotrauka: V. Valužis / lithuaniantravel.com}}

Tai vieta, kuria neįmanoma nesižavėti – kartą pabuvęs Kuršių nerijoje, svajoji ir vėl į ją grįžti. Dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities)  – teritorijoje esantis 98 kilometrų ilgio pusiasalis yra išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą jis įrašytas 2000-aisiais.

XV amžiuje visoje Kuršių nerijoje augo miškai. Juos iškirtus pakilo vėjo pustomas smėlis. Nuo jūros skersai pusiasalio jis slinko link Kuršių marių pakeliui užpustydamas kelis pamario žvejų kaimus. Smėlio stichijai sustabdyti Nerijos gyventojams reikėjo išradingumo ir didelės kantrybės.

Pirmasis 1825 metais apželdinti kopas Kuršių nerijoje pradėjo Georgas Dovydas Kuvertas, tuometinis pašto stoties viršininkas. Slenkantį smėlį sutramdė tik kelių kartų sodintas miškas. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Šis lietuviškojo rojaus kampelis akylai saugomas iki šių dienų – rūpinamasi jo trapiomis kopomis, gamta.

_{Kuršių Nerijoje esantis Nidos miestelis išsiskiria savita architektūra.}

_{^{Nuotrauka: V. Valužis / lithuaniantravel.com}}

Kryždirbystė yra unikali lietuvių liaudies meno šaka, į UNESCO žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 metais. Kryžiai statomi kaip paminklas mirusiems, taip pat tam tikrose vietose kaip dvasinės apsaugos ženklas, norint išprašyti malonių ar už jas dėkojant.

Tradiciniuose lietuviškuose kryžiuose persipina architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais ir  primityviosios tapybos elementai. Dažnai kryžiuose naudojami iš archainių laikų atėję augaliniai ornamentai, saulutės ar paukščio, Gyvybės medžio motyvai.

Lietuvoje kryžiai buvo atkakliai statomi ir tada, kai tai daryti draudė ar ribojo kraštą okupavusi Rusijos imperija (XIX amžiaus II pusė) ir Sovietų sąjunga (XX amžiaus V-VIII dešimtmečiai). Dėl šios priežasties jau XIX amžiaus pabaigoje šie įvairių formų paminklai buvo viena iš tautinės tapatybės išraiškos formų, greta religinės bei paprotinės reikšmės jie įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.

 ^{Lietuviai kryžius gamino ir statė nepaisydami jokių draudimų.}

^{_{Nuotrauka: R. Anušauskas / lithuaniantravel.com}}

Tai unikali vieta Lietuvoje netoli Šiaulių – nelabai didelis, pailgas, per vidurį įdubęs kalnas laukuose, ant kurio pastatyta ir pakabinta keliasdešimt tūkstančių kryžių iš įvairių vietų Lietuvoje ir užsienyje. Niekas nežino, kiek įvairių kryžių, kryželių ir koplytstulpių yra ant šio kalno. Manoma, kad jų gali būti apie 60 000 ir kasdien vis daugėja.

Pasakojama, kad viduramžiais ant šio kalno stovėjusi medinė pilis, kronikose vadinta Kula. Ją 1348 metais sunaikino Livonijos kariuomenė. Ilgus metus kalnas stovėjo plikas.

XIX amžiaus viduryje ant piliakalnio, žmonių vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu, imta statyti kryžius. Vietiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Pasak kitų, kalne kryžius imta statyti 1863 metais sukilime žuvusiesiems atminti.

Numalšinusi sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius, žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžiai, bausdavo, o kryžius griaudavo. Maldingi žmonės nė neketino atsisakyti statyti kryžius, tačiau rinkdavosi atokesnę vietą – tokia ir buvo Kryžių kalnas. Tad ši vieta yra ir visas kliūtis įveikiančios tikėjimo stiprybės ženklas, liudija neišsenkančią žmonių viltį ir tikėjimą Dievo meile.

 ^{Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas išgarsino Kryžių kalną visame pasaulyje.}

^{_{Nuotrauka: V. Gulevičius}}

XVIII amžiaus pabaigoje Baltijos valstybes ištiko panašus istorinis likimas – visas jas aneksavo Rusijos imperija. Etninė kultūra, ypač liaudies dainos, tapo reikšminga tautinio identiteto išraiška, XIX amžiuje skatinusia mintis atsiskirti nuo Rusijos ir kurti savarankiškas valstybes. Todėl ir kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą 1990-aisiais dažnai vadinamas „dainuojančia revoliucija“.

Dainų švenčių tradicija į Baltijos šalis iš Vakarų Europos atėjo per Skandinaviją – pirmiausia į Estiją ir Latviją, kiek vėliau – ir į Lietuvą. Dainų šventės šiose šalyse rado labai tinkamą terpę – puoselėjamas liaudies dainų ir kitas liaudies kultūros tradicijas. Šios tradicijos ir žmonių nacionalinė savimonė padėjo šiam unikaliam, neturinčiam atitikmenų visame pasaulyje ir itin vertingam kultūriniam reiškiniui prigyti ir įsitvirtinti Baltijos šalyse.

 ^{Dainų šventės sutraukia tūkstantines žiūrovų minias.}

^{_{Nuotrauka: V. Valužis / lithuaniantravel.com}}

2010-ųjų lapkritį į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos ir lietuvių polifoninės dainos – sutartinės.

Sutartinės (pavadinimas kildinamas iš veiksmažodžio „sutarti“, „derėti“) – tai unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atspindinti muzikos, teksto ir judesio ryšį.

Sutartines daugiausia gieda moterys, instrumentinius kūrinius skudučiais, daudytėmis, kanklėmis ir kitais instrumentais atlieka vyrai. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų skambesys.

Europos muzikos teorijoje sutartinės laikomos paradoksu: harmoniją sukuria disonansinių intervalų – sekundų – sąskambiai.